Evoliucija

Evoliucija - mokslų apie gyvybę kontekste yra gyvų organizmų bruožų pokyčiai per kartas, apimant ir naujų rūšių atsiradimą. Susiformavus moderniajai genetikai evoliucija buvo apibrėžta konkrečiau – alelių dažnių pasikeitimas populiacijoje nuo vienos kartos į kitą.

1859 m. išleidus Čarlzo Darvino (Charles Darwin) veikalą „Rūšių kilmė“ evoliucijos teorija, besiremianti natūraliaja atranka, įgavo tvirtą vietą biologijos moksle.

Darvino gamtinės atrankos teorija pagrįsta tokiais stebėjimais:

Gyvosios būtybės palieka daugiau palikuonių, negu reikia rūšiai išlikti, tėvams pakeisti.

Rūšies gyvenamosios vietos ištekliai yra riboti, todėl esant palikuonių pertekliui tarp populiacijos individų vyksta kova dėl būvio.

Natūraliai konkuruojant dėl maisto, erdvės gyvenamojoje vietoje ir lytinio partnerio, išlieka tik geriausiai prisitaikiusieji prie gyvenamosios aplinkis.

Rūšies individai nėra identiški, dėl kintamumo jiems būdingas tam tikras variacijų spektras.

Naudingus požymius organizmai peduoda palikuonims.

Dėl gamtinės atrankos per daugelį kartų rūšis pakinta.

Darvino evoliucijos teorijos pagrindiniai teiginiai

Vykstant gamtinei atrankai išlieka tie individai, kurie geriausiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų.

Išgyvenę organizmai susilaukia palikuonių, o šie paveldi tas ypatybes, kurios padėjo išgyventi.

Taip visi organizmai per ilgą laiką pamažu kinta - vyksta evoliucija.

Čarlzas darvinas sukūrė evoliucijos mokymą, nurodė jos varomąsias jėgas. Tai:

paveldimasis kintamumas,

kova dėl būvio,

gamtinė atranka.

Paveldimumas ir kintamumas

Paveldimumas ir kintamumas yra skirtingos organizmo savybės, dėl kurių palikuonys būna panašūs arba nepanašūs į tėvus. Paveldimumas rodo gyvųjų būtybių pastovumą, išliekantį per daugelį kartų. Kintamumas - jų sugebėjimą keistis. Naujų požymių atsiradimą sąlygoja chromosomų arba genų pasikeitimai, naujos jų kombinacijos palikuonių organizme.

Yra dvi paveldimo kintamumo rūšys - tai kombinacinis kintamumas ir mutacinis kintamumas. Skaitykita apie tai daugiau: Genetika.


Populiacijoje individų atsiranda daugiau, negu jų gali išgyventi užimamoje teritorijoje. Todėl vyksta nuolatinė kova dėl buvio, išgyvena ir palikuonių susilaukia tik nedidelė individų dalis. yra trys kovos dėl būvio formos:

vidurūšinė,

tarprūšinė,

kova su nepalankiomis aplinkos sąlygomis.

Vidurūšinė kova dėl būvio vyksta tarp rūšies vienos populiacijos individų. Ši kova atkakliausia, nes tos pačios populiacijos individams reikia vienodo maisto, tokių pačių gyvenimo sąlygų ir jiems gresia panašūs pavojai. Vidurūšinė kova itin sustiprėja, kai populiacija pasidaro labai gausi. Tada:

pablogėja mitybos sąlygos,

pritrūksta gyvenaosios vietos,

sumažėja vislumas ir gausa,

dažnai kyla epidemijos.

Tai padeda rūšiai per daugelį kartų tobulėti, geriau prisitaikyti prie gyvenamosios aplinkos ir veiksnių, kurie sukėlė tą kovą. Prisitaikymai būna naudingi visai populiacijai, bet gali būti pražūtingi atskiriems individams.

Tarprūšinė kova dėl būvio vyksta tarp skirtingų rūšies populiacijų. Ji būa labai atkakli, kai:

rūšims reikia panašių gyvenimo sąlygų,

organizmai maitinasi tuo pačiu maistu,

gyvenama toje pačioje teritorijoje,

jos priklauso tai pačiai genčiai.

Tarprūšinėje kovoje vienos rūšys gali nustelbti kitas, vienpusiškai jas išnaudoti arba abipusiai naudingai sugyventi.

Kova su nepalankiomis aplinkos sąlygomis vyksta tada, kai jos pablogėja. Ši forma reikšminga, nes:

sustiprina vidurūšinę kovą;

nugali gyvybingiausieji, todėl, kad jų fiziologiniai procesai ir medžiagų apykaita vyksta intensyviau;

naudingos savybės perduodamos paveldėjimo būdu ir rūšis tobulėja.

Gamtinė atranka

Gamtinė atranka - tai toks procesas, kai išlieka ir susilaukia palikuonių individai, turintys naudingų tomis sąlygomis paveldimųjų pakitimų. Atrenkantysis veiksnys yra aplinkos sąlygos.

Gamtinė atranka:

išsaugo ir kaupia populiacijai bei visai rūšiai naudingus paveldimuosius pakitimus;

jai vykstant išlieka individai, geriau prisitaikę prie aplinkos ir turintys palikuonių;

veikia populiaciją ir rūšį teigiamai;

gamtinės atrankos vaidmuo gamtoje yra kūrybinis, nes sukuriama naujų rūšių, prisitaikiusių gyventi gamtos sąlygomis;

ji stiprėja, kai daugėja populiacijų ir darosi įvairenė jų genų sudėtis;

vyksta per visą organinio pasaulio istoriją, nuo tada, kai atsirado gyvybė.

Gamtinės atrankos veiksniai:

abiotiniai,

biotiniai.

Abiotiniai gamtinės atrankos veiksniai - tai negyvosios gamtos poveikis: šaltis, karštis, sausra, vėjas, drėgmė, druskos koncentracija vandenyje, šviesa. Abiotinių veiksnių poveikis nepriklauso nuo populiacijos tankio. Abiotinė aplinka vienodai veikia tiek didelę, tankią, tiek mažą, netankią populiaciją.

Biotiniai gamtinės antrankos veiksniai yra nulemti kitų gyvųjų būtybių - tai plėšrūnai, parazitai, konkurencija dėl maisto ar poravimosi partnerio bei teritorijos. Biotinis poveikis yra priklausomas nuo populiacijos tankio. Didejant populiacijai, jos tankiui, biotinė aplinka priešinasi vis labiau.

Gamtinės atrankos rūšys

Skiriamos trys gamtinės atrankos rūšys:

išskiriamoji,

stabilizuojamoji,

kryptingoji.

Išskiriamoji atranka vyksta tada, kai nė viena tos rūšies organizmų grupė neturi didelio pranašumo kovoje dėl būvio. Pirmenybė teikiama dviem kraštutiniams fenotipams.

Stabilizuojamoji atranka vyksta tada, kai aplinkos sąlygos yra pastovios. Pranašumų turi labiausiai paplitę tarpiniai fenotipai, o mažiausiai prisitaikę kraštutiniai fenotipai eliminuojami.

Kryptingoje atranka teigiamai veikia individus, kuriems yra būdingas požymis, linkęs nukrypti nuo įprastos populiacijos išraiškos. Vyksta tada, kai keičiasi aplinkos sąlygos ir pranašumą turi kraštutinė fenotipo išraiška.