Nukleorugštys ir ATP



Yra 2 nukleorūgščių rūšys:
deoksiribonukleorūgštis (DNR);
ribonukleorūgštis (RNR).

Tai polimerinės medžiagos. Jų monomeras vadinamas nukleotidu.

DNR sandara
DNR nukleotidą sudaro:
  • fosfatass (fosforo rūgšties liekanas),
  • angliavandenis deoksiribozė,
  • azotinė bazė.

    Yra 4 azotinių bazių rūšys:
  • adeninas (A),
  • guaninas (G),
  • citozinas (C),
  • timinas (T).

    DNR molekulę sudaro dvi polinukleotidinės grandinės, susisukusias spirale. Į vieną polinukleotidinę grandinę nukleotidai jungiasi kovalentiniais ryšiais.
    Dvi polinukleotidines grandinės jungiasi tarpusavyje vandeniliniais ryšiais. Jie susidaro tarp komplementarių azotinių bazių. Visada jungiasi adeninas su timinu, o guaninas - su citozinu.


  • RNR sandara

    RNR nukleotidą sudaro:
  • fosfatas (fosforo rūgšties liekana),
  • angliavandenis ribozė,
  • azotinė bazė.

    Yra 4 azotinių bazių rūšys:
  • adeninas (A),
  • guaninas (G),
  • citozinas (C),
  • uracilas(U).

    RNR nukleotidai jungiasi ne į dvi, o į vieną polinukleotidinę grandinę. Grandinė nesusiveja spirale.

    DNR ir RNR biologinė reikšmė

    DNR yra genetinė medžiaga, kurioje saugoma paveldimoje informacija apie ląstelės baltymų struktūrą (aminorūgščių seką baltymuose) ir apie pačios DNR sintezę (replikaciją).

    RNR atsakinga už baltymų sintezę. Ji yra trijų tipų, kurie skiriasi savo sandara ir atliekamomis funkcijomis:
  • informacinė RNR (iRNR) kopijuoja DNR sandarą ir "išneša" informaciją apie baltymo struktūrą iš ląstelės branduolio į ribosomas (baltymo sitezės vietą);
  • transportinė RNR (tRNR) transportuoja aminorūgštis į ribosomas;
  • ribosomine RNR (rRNR) sudaro ribosomas, gaminančias baltymo molekulę iš aminorūgščių.


    Adenozitrifosfatas (ATP)

    Tai monomerinė medžiaga. ATP molekulė vadinama nukleotidu, bet jie nesijungia į grandines, kaip DNR ar RNR nukleotidai.

    ATP nukleotidą sudaro:
  • azotinė bazė adeninas (A);
  • angliavandenis ribozė;
  • trifosfatas (3 fosforo rūgščių liekanos).

    ATP biologinė reikšmė

    ATP molekulės - universalus visų ląstelių energijos šaltinis. Šių molekulių dvi galinės jungtys nėra tvirtos ir gali lengvai nutrūkti. Atskilus paskutinei fosforo rūgšties liekanai, ATP virsta ADP (adenozindifosfatu), o skylant toliau - AMP energija, jungtys tarp fosforo rūgšties liekanų vadinamos makroenerginėmis jungtinis ir žymimos banguotu brūkšneliu. Energiją, kuri atsipalaiduoja skylant ATP, ląstelės naudoja įvairiems procesams (angliavandenių ar baltymų sintezei, medžiagų pernašai, raumenų ląstelės - susitraukimui). Tačiau ATP atsargos ląstelėse nėra didelės. Jų negauname su maistu. Todėl šios molekulės turi būti nuolat sintetinamos ląstelėse. ATP sintezei naudojama energija, kuri išsiskiria skaidantis angliavandeniams, riebalams ir kt.