Tarp grybų daugiausiai yra daugialąsčių eukariotų, mintančių heterotrafiškai, maistą jie siurbia arba absorbuoja, yra nejudrūs. Grybų ląstelės išskiria virškinamuosius fermentus į išorę. Šie suskaido organines medžiagas, po to jas įsiurbia. Iš vienaląsčių grybų geriausiai žinomas - mielės.
Grybai neturi chlorofilo, rezervinis angliavandenis - glikogenas. Daugialąsčiai grybai neturi audinių, dauginasi sporomis.
Grybų įvairovė neaprėpiama: jie skiriasi savo dydžių, forma, fiziologija ir ekologija. Jų kūnas dar vadinamas grybiena, arba miceliu. Jis gali būti vienaląstis, netgi be sienelės, arba daugialąstis, dažniausiai siūlų arba hifų pavidalo. Grybiena gyvena nuo kelių dienų (pelėsis) iki daugelio metų (kepurietieji grybai).
Grybų reikšmė
Kai kurių kepurėtųjų grybų vaisiakūniais minta gyvūnai, žmonės.
Kepurėtųjų grybų hifai apraizgo medžių šaknis ir iš dirvožemio siurba vandenį su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis bei duoda jų medžių šaknims mainais iš augalo gaudami angliavandenius. Šis medžio ir grybo abipusiai naudingas ryšys vadinamas mikorize.
Iš pelėsinių grybų gaminami antibiotikai, kurie naudojami bakterinėms ligoms gydyti.
Yra grybų, susijungusiu su melsvabakterėmis arba žaliadumbliais - jie sudaro kerpę.
Mielės minta cukrumi ir vykdo rūgimo, kurio metu išsiskiria anglies dioksidas.
Pagal mitybos būdą grybai skirstomi į saprotrofus ir parazitus.
Saprotrofų reikšmė
Viena iš didžiausių grybų ekologiniu grupių yra dirvozemio grybai, ardantys organines liekanas, formuojantys humusą. Jų maistas - negyvos augalinės, gyvulinės kilmės organinės liekanos.
Kai kurių rūsių grybai, ypač pelėsiniai, skaido net sintetines medžiagas: kaproną, nailoną.
Parazitų reikšmė
Maitinasi gyvų augalų, gyvūnų bei žmogaus organizmo arganinėmis medžiagomis. Reguliuoja kitų organizmų populiacijų didį.
Tai, pvz., augalų kenkėjai - rūdys, kūlės, rauplės, daugelis kempininių grybų, kurie parazituoja medžius.
Kai kurie gyvena žmogaus organizmo audiniuose ir sukelia grybelines ligas: odos, nagų ir plaukų grybelį.